Trakų Vokės dvaras – istorizmo architektūros paminklas Trakų Vokėje, turintis neogotikos, neoklasicizmo, eklektikos stiliaus elementų. Įsikūręs pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų.

Nuo XIX a. vidurio priklausė grafams Tiškevičiams, kurie jį pirko iš Trakų maršalkos Liudviko Dombrovskio. 1876–1880 metais italų kilmės architektas Oleandras Markonis suprojektavo neoklasicizmo stiliaus rūmus, sekdamas Lenkijos karalių rezidencija Varšuvoje, Lazenkose. 1885 m. dvarui priklausė 4 735 dešimtinės žemės.

Dvaras aptvertas plytų tvora su pseudogotikinio rytietiško stiliaus vartais bei urnomis. Prie vartų stovi sargo-šveicoriaus namelis. Dvaro rūmai dviejų aukštų, o flygeliai – vieno, puošti aštuoniomis skulptūromis, prieangis – gipso skydu su Tiškevičių giminės Lelyvų herbu. Prieškambaris buvo paremtas keturiomis kolonomis ir nuo jo tęsėsi galerija, kurioje, be baldų, kabėjo Suchodolskio paveikslai.

Iš Trakų Vokės dvaro į Vilnių, kitus Tiškevičių rūmus, buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija.

Antrojo pasaulinio karo metais dvare gyveno kolonistai iš Olandijos. 1945 m. dvaras tapo LTSR Ministrų Tarybos vila, o vėliau Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. Sovietmečiu rūmai buvo restauruoti, pertverinėjami naujomis medinėmis pertvaromis, įvesta nauja šildymo sistema, nebeliko tapybos darbų, gobelenų, kilimų, baldų, taip pat ir pastatą puošusių skulptūrų. Kelerius metus rūmai buvo palikti likimo valiai, tačiau pokariu restauruoti (architektas A. Lagunavičius), 1970 m. atkurti kai kurie rūmų interjero elementai (architektas J. Zibolis).

2002 m. Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga gavo Trakų Vokės dvarą 99 metams. Nuo to laiko dvaras dar vadinamas Bajorų rūmais. 2004 m. įsteigtas istorinis kultūros centras viešoji įstaiga Dvarų kultūros centras.