Vilniaus choralinė sinagoga arba Taharot Hakodeš sinagoga – vienintelė išlikusi iš 105–110 Vilniaus sinagogų ir judėjų maldos namų. Geriau žinoma kaip Vilniaus sinagoga.

1830–1840 m. Vilniuje paplito Haskala – žydų pasaulietinės apšvietos sąjūdis. 1820–1830 m. pasirodė pirmieji pasaulietiniai leidiniai – istorijos knygos, išverstos pirmojo žymaus Haskalos laikotarpio rašytojo Mordechajaus Gincburgo (1795–1846), Abraomo Dovo Lebensono (1794–1876) eilėraščiai. Vilniaus gimnazijoje atsirado moksleivių žydų. 1846 m. žydų švietėjai (maskiliai) po M. Gincburgo mirties 1846 m. nutarė, kad jiems yra būtinos patalpos susitikimams. Jie nusprendė tuo tikslu įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia ir 1847 m. gautas leidimas atidaryti sinagogą. Ji pavadinta „Tohorat Hakodeš“ (Šventovės išvalymas). 1899 m. sinagogos vadovybė įsigijo žemės sklypą Zavalnos (dabartinėje Pylimo) gatvėje. 1902 m. architektas Dovydas Rozenhauzas parengė sinagogos pastato projektą. 1903 m. maldos namai atidaryti. Sinagoga buvo vadinama Choraline, nes joje atliekamas apeigas lydi choro giedojimas. Toks šventovės pavadinimas išliko iki mūsų dienų.

II pasaulinio karo metu sinagoga išliko, nes Nacistinės Vokietijos kariai sinagogoje buvo įkurdinę vaistinę.