1918 m. paskelbus Nepriklausomybės aktą, visoje Lietuvoje buvo pradėti sodinti ąžuolai, kaip gyvybės, stiprybės, tvirtybės ir vienybės simboliai. Tuo metu Žeimelyje gyveno 4 religijų ir 4 tautybių žmonės, lietuviai, latviai, žydai, rusai. Laiko tėkmėje būta visko: džiugių akimirkų, bendrų švenčių, istorinių ir politinių nesutarimų. Istorija rašė savo puslapį, o gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Aikštėje vykdavo prekymečiai, jomarkai, didžiuliai turgūs, taip ją visi ir vadino – turgaus aikšte. Suvažiuodavo čia minios žmonių iš Latvijos, Biržų, Kelmės,Tauragės ir net Vokietijos pasienio, taip pat vietiniai ūkininkai atveždavo savo užaugintą produkciją. Prekiaudavo javais, arkliais, pramoninėmis prekėmis. Žmonės kalbėdavo latviškai, lietuviškai, žydiškai, rusiškai. Turgadienių metu aikštėje kildavo didžiulis šurmulys, žvengdavo arkliai, žviegdavo kiaulės, prekeiviai užlipę ant bačkų sakydavo kalbas, reklamuodavo prekes.
