1918 m. paskelbus Nepriklausomybės aktą, visoje Lietuvoje buvo pradėti sodinti ąžuolai, kaip gyvybės, stiprybės, tvirtybės ir vienybės simboliai. Tuo metu Žeimelyje gyveno 4 religijų ir 4 tautybių žmonės, lietuviai, latviai, žydai, rusai. Laiko tėkmėje būta visko: džiugių akimirkų, bendrų švenčių, istorinių ir politinių nesutarimų. Istorija rašė savo puslapį, o gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Aikštėje vykdavo prekymečiai, jomarkai, didžiuliai turgūs, taip ją visi ir vadino – turgaus aikšte. Suvažiuodavo čia minios žmonių iš Latvijos, Biržų, Kelmės,Tauragės ir net Vokietijos pasienio, taip pat vietiniai ūkininkai atveždavo savo užaugintą produkciją. Prekiaudavo javais, arkliais, pramoninėmis prekėmis. Žmonės kalbėdavo latviškai, lietuviškai, žydiškai, rusiškai. Turgadienių metu aikštėje kildavo didžiulis šurmulys, žvengdavo arkliai, žviegdavo kiaulės, prekeiviai užlipę ant bačkų sakydavo kalbas, reklamuodavo prekes.

Žeimelyje ne tik prekyba, bet visas kultūrinis gyvenimas vyko turgaus aikštėje. Kai prekeiviai išsiskirstydavo, jaunimas čia žaizdavo futbolą. Aplink aikštę buvo žydų namai, parduotuvės ir spiriami kamuoliai lėkdavo tiesiai į jų langus. Susivienije visų tautybių Žeimelio gyventojai, progimnazijos moksleiviai, pagerbdami Nepriklausomos Lietuvos 5-ąsias metines, 1923 05 01 nutarė aikštės viduryje pasodinti ąžuoliuką, tikėdami, kad vaikai ir jaunimas jį saugos. Jis buvo įvardintas Lietuvos, o kartu ir Žeimelio gyventojų Vienybės simboliu. Ąžuoliukui ir aikštei tą dieną buvo suteiktas Vienybės vardas.