Maslauskiškių malūnas pastatytas 1895 m., sumūrytas iš akmenų ir plytų. 1920 m. atstatė Aleksandras Bodendorfas, vietinis vokietis, vedęs lietuvaitę Armonaitytę. Ernos Bodendorf, buvusios savininkės, tėvas. Girnas suko vanduo, tekantis specialiai tam iškastu kanalu. Užtvanka buvo daroma iš žabų, kiekvieną pavasarį per potvynį ją išgriaudavo vanduo, tekdavo vėl atstatyti. Kadangi klientams kartais tekdavo vieną ar dvi paras laukti eilėje, prie malūno buvo pastatytas specialus pastatas-šopa (pastoginė) vežimams ir arkliams laikyti.Į malūną žmonės patekdavo stačiai besileidžiančiu keliu, iš kairės Dubysos pakrantės pusės, arba per brastą , kur buvo filmuojamas filmas ,,Niekas nenorėjo mirti". Kadangi žemė apie malūną netiko žemdirby-stei, savininkas Bodendorfas dar vertėsi spirito gamyba, turėjo spirito gamyklėlę, kuri vėliau sudegė. Prie Dubysos buvę malūnai labiausiai nukentėjo 1944 m., nes čia buvo sustojusi fronto linija.Traukdamiesi vokiečiai, atsinešę šiaudų ir užpylę benzino, uždegė Maslauskiškių malūną. Laimei , mūrinės sienos neleido visiškai sunykti šiam statiniui. Malūnas nyko ir vėl kėlėsi, girnas pradėjo sukti elektra, buvo atvežti nauji įrengimai iš Čekoslovakijos miesto Pardubicės. Malūnas vis malė, bet jo išorė, aplinkiniai pastatai, kiemas darėsi vis nykesni. Malūno savininko duktė Erna 1991 m. pradėjo rūpintis malūno atgimimu, jo restauracija, aplinkos sutvarkymu, pastatų atstatymu. Šiuo metu malūną galima apžiūrėti, tačiau prieš važiuojant reikėtų susitarti dėl apsilankymo.
