Burbiškių dvaras egzistavo jau XVII a. Raseinių žemės teismo knygose minima, kad dvarą iš savo tėvų paveldėjo bajorai Burbos. 1834 m. žiemos pabaigoje dvarą nusiaubė gaisras – sudegė gyvenamasis namas, bravoras ir naujai pastatyti tvartai. Ypač didelis nuostolis buvo tai, kad gaisre pražuvo dvaro nuosavybės dokumentai bei žemių planai, įrodantys, jog dvaras valdomas nuo 1672 m. Ūkiui gaisras didelių nuostolių nepadarė ir, Maskvitų valstiečiams „padedant“, pastatai buvo greitai atstatyti. Šiuo metu išlikę tik autentiškos dvaro sodybos kontūrai, senus laikus mena parko elementai, senas apleistas sodas, du tvenkiniai. Nors laiko ir žmonių apgadinti, vis dar stovi rūmai ir trys tvartai. Pagrindinis sodybos akcentas – vienaukščiai dvaro rūmai su mezoninu yra klasicistinio stiliaus pastatas. Rūmams iškilmingumo suteikia portikas su toskaninio erkerio interpretacijos kolonomis, tarp kurių įterptos originalios puošybos durys. Visą pastatą juosia profiliuotas karnizas. Pažymėtina, kad aukštu estetiniu lygiu išsiskiria ir ūkiniai pastatai – tvartai, kurių architektūrinei raiškai turėjo įtakos liaudies architektūra. XIX a. klasicistinio laikotarpio dvaro sodyba turi laisvo peizažinio planavimo bruožų. Sodybos šiaurės rytų pakraštyje, ant kalnelio yra senos apleistos dvaro kapinaitės. 1994 m. dvaro sodybą įsigijo ir jos atkūrimu rūpinasi Kęstutis Skamarakas.