Čiobiškio urvas yra unikalus, nes jis yra vienintelis Lietuvoje kvartero dariniuose. Urvas susiformavęs smiltainyje – karbonatiniu cementu sucementuotame smėlyje. Smėlis vietomis smulkus, vietomis įvairaus rupumo su pavieniu žvirgždu iki 1 cm diametro, pilkai geltonas, įstrižai sluoksniuotas. Urvo aukštis 1,5 m (pradžioje), gilyn einant visiškai sumažėja, ilgis apie 9 m. Jame yra daug mažų atšakų, kairėje nuo įėjimo yra „kolona“.

Dėl gamtinių sąlygų jautrumo, Čiobiškio urvas yra netinkamas lankymui, be to, jis gali būti pavojingas dėl nuo skliauto atitrūkstančių smėlio sluoksnių dalių (sucementavimas mažėja į viršų). Šio urvo aukštoji dalis gali užgriūti netolimoje ateityje.

Svarbiausia sąlyga urvui susiformuoti buvo smiltainio klodo susidarymas. Karbonatinio cemento kristalizacija galėjo įvykti holocene, prieš kelis tūkstančius metų, kada gruntiniame vandenyje buvo padidėjęs hidrokarbonatų kiekis, o jų virtimas kalcio karbonatiniu mineraliniu cementu vyko dėka slėgio pokyčių tekant požeminio vandens šaltinio tėkmei poringo ir laidaus smėlio sluoksniu.

Urvo tolesnį formavimąsi lėmė požeminio vandens lygio nukritimas, smiltainio klodo nusausėjimas ir biraus smėlio dalelių išplovimas iš po smiltainio. Taigi patį urvą suformavo šaltiniai (sufozija), ištekėję iš šlaito. Šiuo metu požeminio vandens srautai yra pakitę, todėl urvas yra sausas. Vienas iš nedaugelio žinomų neapvandenintų urvų Lietuvoje. Tuo tarpu visai netoli olos išsikrauna šaltinis, formuojantis naują sufozinį cirką ir naują griovos atšaką. Gal būt požemyje formuojasi naujos tuštumos, jei iškrovos vietoje slūgso smiltainiai.

Vietinių žmonių urvas dar vadinamas Rynos urvu (pagal šalia tekančio upelio vardą), arba olomis. Pasakojama, kad vietiniai jaunuoliai urve slėpdavosi nuo karo prievolės arba skirdavo drąsioms merginoms pasimatymus. Spėliojama, ar čia kadaise gyveno urviniai žmonės.