1924 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerija nupirko dalį buvusio Macikų dvaro pastatų, kuriuos pritaikė kareivinėms. Jose buvo dislokuotas 7-ojo pėstininkų pulko 2-asis batalionas. 1939 m. naciai kareivinėse įkūrė karo belaisvių stovyklą STALAG 1A. 1944 m. TSRS okupavus Lietuvą, Macikų lageryje buvo kalinami karo belaisviai vokiečiai. Po poros metų jame pradėti kalinti ir Lietuvos piliečiai, neįtikę sovietų okupacinei valdžiai. 1948–1955 m. čia veikė GULAG'o skyrius Nr. 3 – vienas didžiausių lagerių Lietuvoje, jame vienu metu kalėjo apie 3000 kalinių, trečdalis jų – lietuviai, čia mirė muziejininkas ir poetas Pranas Genys, visuomenės veikėjas Laurynas Lopas. [1]

Atskiroje uždaroje zonoje buvo laikomi politiniai kaliniai, nubausti 25 metams pataisos darbų lagerio. Čia buvo kalinamos ir moterys bei jų kalėjime ar lageryje gimę vaikai, kuriems buvo įsteigtas atskiras barakas. Nors dokumentuose dažniausiai nurodomos netikros kalinių mirties priežastys, yra žinoma, kad lageryje žmonės būdavo sušaudomi, naikinami dujų kamerose, dalis žmonių mirdavo nuo šalčio ir bado. 1948–1955 m. šioje stovykloje žuvo, mirė 365 kaliniai, iš kurių 312 lietuvių, 70 vaikų, iš kurių 44 lietuviai. Koncentracijos stovykloje žuvę, mirę kaliniai buvo užkasami šalia šios stovyklos. Šiuo metu kapų teritorija yra aptverta tvora, tačiau nėra žinoma, kiek čia žmonių užkasta.

Iš buvusios koncentracijos stovyklos pastatų šiuo metu išliko tik karceris. 1995 m. Šilutės tremtinių ir politinių kalinių sąjungos iniciatyva įrengtas lagerio karceris-muziejus. Greta muziejaus yra lagerio kalinių kapinaitės. Dabar išlikusi kapų teritorija yra mažesnė, nes vakarinę dalį nuplovė Šyša, šiaurinę ir rytinę dalis ardavo traktoriai.