1767 m. dvarą įsigijo Vilniaus kanauninkas Povilas Bžostovskis. Jis įvykdė ypatingas reformas. Nupirkus dvarą čia buvo apleista žemė, apylinkėse gyveno nedaug žmonių, pusiau sulaukėjusių, sunkiai išnaudojamų baudžiavos. 1770 m. italų architektas Karlas Spampanis pastatė čia ankstyvojo italų klasicizmo stiliaus rūmus. Tuo pat metu dvarininkas pradėjo valstiečius šviesti, atitraukė nuo girtavimo. Iš 4 rimtesnių ūkininkų sudarė tarybą, davė kaimiečiams statutą ir savivaldą, įsteigė Paulavos respubliką. Tokia unikalia patirtimi domėjosi ponai, vyskupai, kunigaikščiai, dvasiškiai, užsieniečiai. Bajorų sūnūs čia vyko tarnauti ir susipažinti su tokiu eksperimentu, kad patys galėtų pasiruošti būti geresniais piliečiais. Čia net atvykdavo VU profesoriai.

Dar pirmaisiais metais po II pasaulinio karo rūmai buvo sveiki. Juose buvo įsikūręs tarybinis ūkis, rūmuose buvo laikomi grūdai. Vladas Drėma mini, kad vienas to ūkio direktorių prasivogė ir, siekdamas nuslėpti nuostolius, padegė rūmus. Po gaisro jie nebuvo remontuoti, nei restauruoti, be stogo ir perdenginių ėmė nykti ir griūti.