Olakalnis – buvęs aukų kalnas Alytaus rajone, netoli Miroslavo (šiaurės rytų pusėje), Bendrių kaime, prie pat Miroslavo – Burbiškių vieškelio. Iš toli matyti ant kalno stovinti balta koplyčia, patekusi į Miroslavo herbą. Kalnas apaugęs mišku, nemažai apardytas imant keliams žvyrą. Papėdėje įrengta informacinė lenta. 

Miroslavo miestelio istorija siejama su šia kalva. Ji nuo seno žmonių laikoma piliakalniu ir vadinama Olakalniu arba Uolakalniu. Tas pats kalnas kartais vadinamas ir Miroslavo piliakalniu. Tačiau mokslininkai archeologai šio kalno nelaiko piliakalniu, nes jis neturi svarbiausių piliakalnio požymių. Apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės. Ant jo dar tarpukario nepriklausomybės laikais stovėjo koplytėlė. Ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje stovėjo į žemę įkastas medinis kryžius. Nežinomos koplytėlės pastatymo ir sugriovimo aplinkybės, bet 1943 metų vasarą iš jos buvo likę tik griuvėsiai. Vėliau ji vėl atstatyta.

XIX a. pirmoje pusėje šiomis vietomis keliavęs Aleksandras Polujanskis rašė, kad šalia miestelio yra kalnas, piliakalniu vadinamas, ant kurio stovi nedidelė mūro koplytėlė, o į šį ramų gamtos prieglobstį ateina nusiraminimo ieškoti gyvenimo vargų prispausti žmonės. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams.

Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį, ir XIX a. viduryje Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą.

Bendrių dvare gyveno žiaurus dvarponis Sloboda ir turėjo sūnų, vardu Miroslav; jo vardu ir miestelį pavadino. Supykęs ant baudžiauninko, dvarponis tempdavo nelaimingąjį ant Olakalnio ir ten liepdavo nukirsti galvą, tvirtindamas kad ataugsianti nauja.