Pirmiausia išsiaiškinkime, kas toji Jura. Nesidominčiam tolima Žemės praeitimi Jura asocijuojasi su mums įprasta pasaulio okeano dalimi – jūra, tad kartais klaidingai ir rašoma. Jura, kurią minime Papilėje, vadinamas vidurinis mezozojaus eros etapas, prasidėjęs prieš 205 milijonus metų ir trukęs apie 60 milijonų metų. Tuo metu daugelį dabartinio Europos žemyno sričių sėmė vanduo, buvo šilta ir drėgna, vešėjo milžiniški papartynai, ilgainiui radosi plikasėkliai augalai. Juros periodo laikais atsirado ir karaliavo milžiniški ropliai, vadinamieji dinozaurai, kai kurie iš jų prisitaikė skraidyti ir padarė pradžią šiandieninei paukščių įvairovei. Juros periodo uolienose, kurios kitur Europoje glūdi 60 – 300 m gylyje ir tik Papilės apylinkėse atsiveria žemės paviršiuje, gausu to meto smulkių gyvūnų liekanų, vadinamų fosilijomis. Pagrindinis vandenyje gyvenusių dinozaurų (ichtiozaurų) maistas buvo belemnitai, jų skeletų fragmentų dažnai aptinkama Papilės atodangose. Taip pat randama amonitų, dvigeldžių ir kitokių moliuskų kiaukutų. Iš viso Papilės atodangose mokslininkai aptiko ir aprašė apie 300 Juros periodo gyvūnų liekanų bei fragmentų.

Apie šiuos radinius garsas sklido jau seniai. Vienas pirmųjų suakmenėjusių priešistorinių gyvūnų Papilėje 1818 metais savo Baubliams prasirinko Dionizas Poška, o mokslinėje literatūroje Papilė minima nuo 1827 metų. Per tą laiką Ventos skardžiuose atsiveriančias tolimųjų amžių uolienas ir čia tyvuliavusių jūrų nuosėdas tyrinėjo Vokietijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų šalių mokslininkai, čia yra dirbę visi žymiausi Lietuvos geologai, o geologui Č. Pakuckui už Papilės žemės turtų tyrinėjimus buvo suteiktas habilituoto daktaro mokslinis laipsnis. Keturių bestuburių moliuskų – amonitų – lotyniškuose pavadinimuose įrašytas Papilės vardas.

Kapitališkai sutvarkyta Juros atodanga tapo prieinama lankytojams, studentams, moksleivių ekskursijoms. Ventos upės slėniu prie atodangos veda pusės kilometro pėsčiųjų takas.