Oficialus pirminis dokumentas, kuriame paminėta Rietavo bažnyčia, yra didžiojo kunigaikščio Zigmanto III Vazos 1596 m. balandžio 28 d. privilegija, patvirtinanti tuometinio Rietavo žemių laikytojo Leono Sapiegos fundaciją Rietavo bažnyčiai. 1721 m., padedant Rietavo seniūnui Mykolui Sapiegai, buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, stovėjusi net 130 metų. Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1853 m. pradėta statyti kunigaikščio Irenėjaus Oginskio, dvaro rūmų centrinėje ašyje, nugriautos medinės bažnyčios vietoje. Statyba tęsėsi 21 metus. 1853-06-09 žemaičių vyskupas M. Valančius pašventino kertinį bažnyčios akmenį. 1863 m., mirus fundatoriui Irenėjui Oginskiui, bažnyčios užbaigimo darbus perėmė žmona Olga ir sūnūs Bogdanas bei Mykolas. 1874 m. bažnyčia buvo užbaigta ir konsekruota. Rietavo bažnyčia XIX amžiuje buvo laikoma gražiausia šventove Žemaičių vyskupystėje. Pastatyta prie centrinės miestelio aikštės, bažnyčia formuoja jos planą bei erdvę. Tai lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dvibokštė, su pusapskrite apside bažnyčia. Vidus trijų navų, jas dengia kryžminiai skliautai. Pagrindinis altorius yra baltojo marmuro, santūrių neoromaninių formų. Presbiterijos kairėje sienoje įkomponuotos portretinės epitafijos – Olgos Oginskienės (1819–1899) ir Irenėjaus Oginskio (1808–1863). Rietaviškių vadinama „baltąja gulbe“, ji ir šiandien yra vienas pagrindinių dvasinės bei estetinės traukos centrų.