Piliakalnis – vienas žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Jis įrengtas poledynmečiu susiformavusioje kalvoje, kurios aukštis virš jūros lygio 198 m, plotis 60 m, ilgis 83 m.

Gynybiniams tikslams piliakalnis naudotas V–XIV a., įrengtas per 4 kartus. Ankstyvąją įtvirtintą gyvenvietę saugojo kalvos kraštu atitverta medinė tvora. Jai sudegus iš molio buvo suplūktas ir viršuje akmenimis sutvirtintas 1 m aukščio pylimas su medine užtvara. Užtvarai sudegus pylimas paaukštintas iki 2 m, o viršuje pastatyta gynybinė siena. Jai taip pat sudegus, ant pylimo buvo supiltas dar 1 m aukščio drėgno smėlio sluoksnis, kurio viršus sutvirtintas plūktu moliu, o šlaitai – akmenimis. Virš pylimo kilo mediniai gynybiniai įtvirtinimai. Pylimo išorinėje pusėje rasti strėlių antgaliai liudija, kad gynybiniai įtvirtinimai sudegė per smarkų pilies puolimą, prieš tai apšaudžius ją iš lankų.

Juozapas Radziukynas teigė, kad ant piliakalnio stovėjo kunigaikščio Ringaudo pilis (pastatyta 1240 m.), kurioje karaliumi vainikuotas Mindaugas. Pilis sunaikinta kryžiuočių 1381 m., kai šturmui buvo panaudotos paraku šaudančios bombardos.

Piliakalnį apleidus, jo teritorija priklausė Rudaminos dvarui. Vykdant Lietuvos žemės reformą, piliakalnis 1926 m. buvo perduotas Švietimo ministerijai, kuri per Seinų apskrities pradžios mokyklų inspektorių juo rūpintis patikėjo Rudaminos pradžios mokyklos vedėjui. Rudaminos pavasarininkai 1932 m. piliakalnį apsodino liepomis, įrengė takus.

Kraštą okupavus sovietų Rusijai, piliakalnio pietiniame - pietvakariniame pakraštyje raudonarmiečiai 1941 m. iškasė dvi didžiules duobes dotams įrengti.

1972 m. piliakalnis su gyvenviete įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą. 1992 ir 1997 m. archeologinis kompleksas registruotas kultūros vertybių registre, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paminklu, 2007 m. įrašytas į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą.