Sorų koplyčia – apie ją daugiausiai yra girdėję gyvenantieji Žemaičių Kalvarijos, Alsėdžių, Platelių seniūnijose. Netoli Gegrėnų, Jazdauskiškių kaime esančiame Daugėlų miške (vietinių vadinamu Daugėlyne), pasislėpusią koplyčią ne taip ir lengva rasti. O keistai bei mįslingai skambančio jos pavadinimo reikšmę, matyt, geriausiai galėtų išaiškinti senąją žemaičių tarmę žinantys žmonės. Senovėje žemaičiai neturėjo žodžių „pyktis, ginčytis“, o sakydavo: sora arba soros. Įdomus ne tik šios koplyčios, kuriai popiežius Benediktas XVI suteikė šv. Antano Paduviečio atlaidų teisę, vardas. Ne mažiau intriguoja paslaptingai dingusios Marijos skulptūros istorija (ji iki šiol neišaiškinta) ir spėjimai, kad po koplyčia yra rūsys, kuriame pokario metais slėpėsi partizanai.

Koplyčia pastatyta ant trijų parapijų žemės
„Žemaičio“ žurnalistus lydėjo ir apie Sorų koplyčią pasakojo Telšių vyskupijos kunigas kanauninkas, teologijos licenciatas Andriejus Sabaliauskas. Žmogus, kuris gerai žino Žemaičių Kalvarijos istoriją ir su meile kalba apie ją. Prieš pradėdamas pasakoti apie Sorų koplyčią, jis pasiūlė nuvykti į Stonkaičių dvarą, kurį iki okupacijos valdė Klemensas Daugėla. Tiesa, to dvaro šiandien beveik nebėra – likusi tik ūkinio pastato dalelė, bet ir ji nuo didesnio vėjo netrukus virs laužo krūva. Nuo XX amžiaus vidurio, kai jo savininkai buvo išvežti į Sibirą, Daugėlų dvaras pamažu smuko ir nyko. Likusią gyvenamojo namo dalį prieš kelerius metus visiškai sunaikino ugnis, nusinešdama ir ten gyvenusios moters gyvybę.
Vis dėlto ant į piliakalnį panašaus kalnelio stūksanti apdegusių rąstų bei molio krūva, apsupta galingų medžių, tebealsuoja paslaptinga didybe ir verčia prisiminti čia gyvenusius žmones, kuriems buvo svarbus ne tik jų pačių, bet ir valstybės likimas. Būtent todėl 1917 metais dvarininkas K. Daugėla vietoj XVII amžiuje švedų sudegintos bažnyčios ir pastatė koplyčią. Pirmasis pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs, Lietuvos valstybė vėl bandė stotis ant kojų, tad jai tikrai nereikėjo nei ginčų, nei pykčio. O kas galėjo juos sustabdyti? Tik Dievas. Matyt, todėl šiai koplyčiai, kurioje šv. Mišias aukoti leido tuometinis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, Alsėdžių dekanas Kazimieras Genys ją pašventino, o pirmąsias šv. Mišias aukojo tuometinis Mažeikių klebonas Jonas Strikas, ir buvo duotas Sorų vardas.
Simboliška, jog Sorų koplyčia pastatyta ant trijų parapijų ribos: Gegrėnų, Alsėdžių ir Žemaičių Kalvarijos. Tai tarsi byloja, jog šių trijų parapijų žmonės gali čia susitikti, drauge pasimelsti ir išsiskirstyti be pykčio širdyse. Be jau minėtų šv. Antano atlaidų, tarpukariu ir pokario metais aplinkiniai gyventojai į Sorų koplyčią rinkdavosi gegužinių ir birželinių pamaldų. Įdomu tai, kad K. Daugėla save priskyrė Žemaičių Kalvarijos parapijai ir miestelio bažnyčioje turėjo net atskirą suolą – „kalėdarką“. A. Sabaliauskas „Žemaičiui“ pasakojo, jog koplyčia, kaip spėjama, atsirado ne tik K. Daugėlos, bet ir dvarininko žmonos iniciatyva. Ji – kilusi iš garsios Radvilų giminės, buvusi labai religinga.
Dvi kampininkės… savo namuose
Kai 1944-aisiais Žemaičių Kalvariją užėmė sovietinė armija ir miestelis prigužėjo rusų kareivių, į Daugėlų dvarą persikėlė vienuoliai marijonai. Sorų koplyčioje jie aukodavo šv. Mišias, tuokė poras, krikštijo naujagimius. Tai būdavo daroma šiltuoju metų laiku, o kai ateidavo žiema, parapijiečiai rinkdavosi į dvarą, kurio vienoje dalyje buvo įrengta koplytėlė. Prasidėjus okupacijai, dvaras liko be šeimininkų – jie, kartu su kitais tremtiniais, gyvuliniais vagonas buvo išgabenti į Sibiro tolybes. Iš ten grįžo tik K. Daugėlos žmona ir tapo kampininke savo dvare. Tokia pat liūdna kampininkės dalia sovietiniais metais laukė ir koplyčios. Kol dar buvo gyvas netoliese gyvenęs ir ją prižiūrėjęs Martynas Simonavičius (K. Daugėla, prieš išvežamas, jam perdavė Sorų koplyčios raktus), žmonės čia dar rinkdavosi. Vėliau ji palikta likimo valiai.
M. Simonavičius, bandydamas koplyčią apsaugoti nuo laiko ir ugnies, ją visą buvo apkalęs metalinėmis konservų dėžutėmis. Vėliau teko jas nuimti, nors tai nebuvo lengva. Paskutinį kartą koplyčia restauruota 2009-ųjų gegužę. Tąkart Sorų koplyčioje buvo pakeista dalis sienojų, lubos, langai, durys, koplytstulpis, stogas uždengtas malksnomis, aptverta teritorija, sutvarkyta varpinė. Nepaliestas liko tik altorius, grindys ir metaliniai varteliai. Baigus darbus, po poros savaičių, birželio 12-ąją, ją iš naujo pašventino Telšių vyskupas Jonas Boruta. Tiesa, varpas, kvietęs parapijiečius bendrai maldai, jau nebeskambėjo. Žmonės sako, kad jis buvęs labai skambus, bet per visus perversmus kažkur dingęs, kaip ir minėtoji Marijos skulptūra.
Po koplyčia – bunkeris?
Vietos gyventojai prisimena savo tėvų, senelių pasakojimus, kad tuoj už Sorų koplyčios yra buvusios kapinaitės. Kad šie pasakojimai turi rimtą pagrindą, galima suprasti iš išlikusių kryžių ir koplytstulpių. Sakoma, jog čia palaidota ypač daug kūdikių, mažų vaikų, nes tuomet jų itin daug mirdavo. Be kapinaičių, koplyčia nuo pokario metų saugo ir dar vieną paslaptį. Dabar jau miręs vietos gyventojas kanauninkui yra pasakojęs, jog pokario metais po koplyčia buvęs partizanų bunkeris. Kadangi atnaujinus koplyčią grindys liko nepakeistos, patikrinti šios versijos nebuvo galima. Niekas neieškojo ir paslėpto įėjimo, per kurį partizanai patekdavo į rūsį po koplyčia. O toks įėjimas turėjo būti, nes koplyčia, nors ir miške, yra gana atviroje aikštelėje.
Jeigu nuo Sorų koplyčios nežymiu takeliu pasuksite per mišką, prieisite tvorele aptvertą kapvietę, kurią žymi paprastas, tačiau kartu ir labai originalus kryžius. Žurnalistus prie šio kapo atvedęs A. Sabaliauskas pasakojo, kad karo metais į Daugėlynės mišką parašiutais buvo nuleistas rusų desantas. Vėliau niekas negalėjo pasakyti, kiek tų desantininkų buvo. Vieni minėjo penkis, kiti tvirtino, kad trys. Tiksliai žinoti niekas ir negalėjo, nes vokiečiai rusų desantininkus iškart pagavo, čia pat sušaudė ir užkasė.
Sovietiniais metais kapvietę prižiūrėjo netoliese esančios mokyklos, kuriai vadovavo dvarininkų Daugėlų giminaitis, mokiniai. Atėjus nepriklausomybei, šiuo kapu pasirūpino bažnyčia ir tikintieji. Jie kapvietę aptvėrė ir pastatė kryžių. Vietos gyventojai ten ir gėlių žiedų atneša, ir žvakelių uždega. Kaip sakė kanauninkas, gal tarp žuvusiųjų buvo katalikų, gal net ir lietuvių, bet tada niekas nieko nesiaiškino, o įvardino vienu vardu – rusai. Tai, jog šis kapas prižiūrimas iki šiol, taip pat labai simboliška: dėl mirusiųjų negali kilti jokių „sorų“ – ginčų. Juos teisti gali tik Dievas.
Žmogaus tikėjimo ir gamtos harmonija
Abipus į Sorų koplyčią vedančio tako tarsi kareiviai išsirikiavę ąžuolai. Jie nėra labai seni, gali būti – koplyčios bendraamžiai, o gal ir šiek tiek vyresni. Čia pat – ir klevai, kurių lapų laiškus vėjas išnešioja po laukymę, ir jau spėjusiais pagelsti lapais šnarantys beržai. Medžiai – aukšti ir tiesūs, savo viršūnėms šaunantys į dangų, kur giedrą dieną gano debesėlius, žaidžia su šiek tiek priblėsusiais saulės spinduliais. Miškas ir viskas, kas jame, – gamtos bei Dievo kūryba, Sorų koplyčia – žmogaus rankų ir Dievo kūrinys. Stovint toje laukymėje ar užėjus į koplyčią, apima toks pakylėjimo jausmas, jog visiškai nesinori sugrįžti į realybę. Ir tik netikėtai ant kelio pasirodęs garnys priverčia atsitokėti: iš kur jis čia, kodėl neišskrido? Taip netikėtai nusileidi ant žemės ir vėl imi galvoti apie žemiškus ir kasdieniškus dalykus.