Kuklus, tačiau išvaizdus cerkvės siluetas primena, jog daugiau kaip du šimtmečius čia su lietuviais ir žemaičiais taikiai sugyvena rusų diaspora. Manoma, jog pirmieji rusai čia ėmė rastis po 1795 m. trečiojo Žečpospolitos padalijimo, nors jau iki tol šiaurinė Lietuvos dalis buvo Rusijos įtakoje, o Viekšnių dvaras apie 1794 m. buvo dovanotas caro Povilo I meilužei ir caro Nikolajaus I auklei Šarlotei Livenienei. Už nuopelnus valdovams 1826 m. jai buvęs suteiktas kunigaikštienės titulas.

Po 1863 m. sukilimo caro valdžia buvo nutarusi į Lietuvą atsiųsti apie 3 tūkstančius rusų šeimų. (M. Biržiška rašo, kad dauguma tų rusų buvo unitai iš Smolensko gubernijos). Lietuvos kolonizavimo planų nesisekė įgyvendinti numatytais tempais, tačiau rusakalbių gyventojų gausėjo.

Atvykėliams reikėjo melstis, tad jau 1867 m. įkurta stačiatikių parapija, cerkvė įkurta mediniame name. Po 1841 m. Rusijos valdžia nutraukė įsibėgėjusią Ventos – Dubysos laivybos trakto statybą, likusios medžiagos buvo pigiau pardavinėjamos, o stačiatikių kulto pastatams skiriamos nemokamai. Viekšnių stačiatikių parapija jų įsigijo ir 1875 m. liepos 20 d. baigtos statybos ir pašventinta mūrinė Šventojo Stebukladario Sergijaus Radonežiečio cerkvė. Sergijus Radonežietis, gyvenęs XIII a., yra vienas reikšmingiausių ir daugiausia stačiatikių bažnyčiai nusipelniusių šventųjų. Liustracinė komisija iš valstybinės žemės paskyrė sklypą, o valstybės iždas apie 13 tūkstančių carinių rublių naujos mūrinės cerkvės statybai. Iki 1831 m. ši žemė priklausė kunigaikščiui Sapiegai. Dabartinio cerkvės šventoriaus vietoje buvo vaismedžių sodas. Rytinėje pusėje buvo mokytojo namas, pietinėje - pašto stotis ir savivaldybės pastatai. Aplink buvo įvairūs sandėliai ir pagalbinės patalpos. Pastatyta cerkvė buvo prailginto kryžiaus formos, viduje išdažyta geltona spalva, papuošta baltais piliastrais ir karnizais. Cerkvės didžiausia relikvija buvo Kozelsko Dievo Motinos ikona.

Viekšnių stačiatikių parapija vienijo ne tik miestelio, bet ir aplinkinių valsčių rusakalbius gyventojus. Atkelti į Lietuvą, rusai kurdavosi kompaktiškai, o jų gyvenvietės buvo pavadinamos fermomis. Buvo ne tik Viekšnių, bet ir Papilės, Vegerių, Suginčių (dabartiniame Akmenės rajone), Leckavos (Mažeikių rajone) Fermos. Papilės ir Akmenės stačiatikiai ir krikšto, vestuvių apeigas atlikdavo Viekšniuose, čia jie ir atguldavo amžinojo poilsio. Jos amžinybėn palydėdavo keturi varpai, vienas iš jų, sveriantis 2 pūdus, buvęs dovanotas nežinia kurio grafo Zubovo.