Piliakalnis datuojamas I tūkst. - XV a. viduriu. Jis įrengtas Tauragno ežero pietiniame krante. Aikštelė trapecinė, 90 m ilgio, 22 m pločio rytiniame gale, 14 m pločio vakariniame. Vakariniame aikštelės krašte supiltas 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas, rytiniame krašte - 6 m pločio, 0,4 m aukščio pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs, 13-14 m aukščio. Rytinė aikštelės dalis veikiausiai buvo pagrindinė pilies vieta, vakarinė – priešpilis. Vakarinėje, pietinėje ir rytinėje papėdėse, 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje tyrinėjimų metu rastas molinis verpstukas, brūkšniuotos, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, molio tinko, geležies gargažių. Ant piliakalnio stovėjo Tauragnų pilis. Ji paminėta 1373 m. vasario 14 d., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. 1433 m. vasario mėn. pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas. Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo viršūnėje buvo pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję gerokai apdulkėję vargonai. Tačiau Šv. Jono naktį, lygiai 12 valandą nakties, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienai sekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančius vargonus.