Ūlos akis – verdenė (virduoklis, versmė, šaltinis), esanti prie Ūlos tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų. Jame nuolat kunkuliuoja vandens spaudimo į viršų keliamas smėlis. Iškilęs vanduo telkiasi duburyje, o iš duburio pro žemiausią jo kraštą išteka mažu upeliu į Ūlą. Vieni šaltinyje įžvelgia žmogaus akį, kitiems dėl nuolat pulsuojančios versmės šaltinis primeną širdį. Ką pamatysite jūs?

Pačios „akies“ duburio ilgis yra 4,4 m, o plotis – 3,4 m. ilgis. Vandens gylis iki kylančios srovės permaišomo smėlio, sudarančio „tariamąjį dugną“, yra 23 cm, o lazda smenga dar 1,22 m. Geologijos instituto mokslininkai, tyrinėję šio šaltinio vandenį, nustatė, kad jo temperatūra 8-90 C, o bendra mineralizacija 120, 47 mg/l. Tai gėlas minkštas, pagal cheminę sudėtį hidrokarbonato magninis kalcio vanduo, kuriame, lyginant su geriamojo vandens standartais, yra 1,3 karto daugiau mangano ir maždaug 2 kartu daugiau geležies. Šaltinio debitas yra 2 l/s, o per parą net 137,2 m3 vandens nuteka į Ūlą 67 m ilgio upeliu.

Senesnieji gyventojai tiki, kad „Ūlos akies“ vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos saulei nusileidus. Pasakojama, kad panašių šaltinių yra ir pačios Ūlos dugne.