Vilniaus r. Šatrininkų seniūnijoje esantis Vėliučionių k. Išsiskiria iš kitų rajono kaimelių tuo, kad jame nuo neatmenamų laikų išliko dvaro rūmai, kumetynas, didžiulės medinės arklidės, šv. Ganytojo bažnyčia ir yra mokykla.

Keičiantis Lietuvoje valdžiomis, katalikiškoji bažnyčia virsdavo cerkve ir atvirkščiai. Vienu metu Dievo namuose buvo įsikūrusi net parduotuvė. Dvaro rūmai taip pat keletą kartų keitė savo išvaizdą: stogas, langai, durys ir ypač vidus. Vokiečių okupacijos metais tapo žydų vaikų stovykla. Kur jie buvo išvežami, senbuviai kaimo gyventojai nežino.

Laikui bėgant, keitėsi ir pačio kaimelio išvaizda. Senus namus nugriovė. Statė naujus, daugėjo gyventojų, buvusi dvaro kiemą apjuostė aukšta mūrine ir betonine tvora. Kelią, einantį per kaimelį, asfaltavo ir t.t.

Kai 1949 m. dvaro rūmuose įsikūrė nepilnamečių kolonija (dabar ji vadinama nepilnamečių globos namais), kaimelyje gyveno apie 400 gyventojų. Mokyklos nebuvo, todėl darbuotojų ir kaimo vaikai mokėsi kartu su nepilnamečių kolonijos auklėtiniais.

Vėlesniais sovietinės okupacijos metais nepilnamečių kolonija išsiplėtė, čia būdavo iki 300 auklėtinių – vyresniojo paauglystės amžiaus berniukų, kurie, atlikdami bausmę, įgydavo staliaus amato. 1964 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu Vėliučionių vaikų auklėjimo kolonija perduodama vyriausiajai profesinio – techninio mokymo valdybai ir pavadinama Vėliučionių specialiąja profesine technikos mokykla Nr. 1. 1995 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Vėliučionių specialioji profesinė – technikos mokykla Nr. 1. perduodama Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai ir pavadinama Vėliučionių specialiaisiais vaikų auklėjimo ir globos namais. Vėliau - į Vėliučionių vaikų socializacijos centrą.