Ten, kur į Skroblų įteka Duburių upelis, atokiai įsikūręs etnografinis Dubininko kaimelis. Čia nepavyks atvykti nei traukiniu, nei autobusu, o likę 6 vietiniai kaimo gyventojai keliauja tik dviračiais. Jie pragyvena rinkdami grybus ir uogas. Šiltuoju metų laiku ši miškų, upelių ir ežerų idilė atgyja – Dubininkas prisipildo šiomis gėrybėmis trokštančių pasidžiaugti vasarotojų.

nksčiau kaimo gyventojai turėjo nuo 40 iki 120 ha žemės, laikydavo iki 12 avių. Dabar senesni žmonės savo žemes išnuomoja kaimynams, kadangi patys nebepajėgia jų apdirbti. Kai kurių nesklandumų kyla dėl privatizacijos proceso, kadangi susigrąžinant žemes tenka aiškintis su kaimynais dėl užimamų plotų. Vietiniai nenori užsiimti agroturizmu, nes sako, kad jie jau seni ir pasiilgę ramaus gyvenimo. Kaimas tam tikrų privilegijų gavo įsteigus nacionalinį parką (Dubininkas patenka į jo teritoriją).

Viešasis transportas kaimą nevažiuoja, nuosavų automobilių niekas neturi. Kartą per savaitę autobusas užsuką tik į šalia esantį Puvočių kaimą. Arčiausia geležinkelio stotis – Marcinkonyse. Populiariausia transporto priemonė – dviratis, anksčiau – arkliai. Į kaimą atvažiuoja grybų supikėjai ir kartą porą kartų per savaitę autoparduotuvė.