Iki XVIII a. buvo žinomi tik du šviesos šaltiniai: dienos šviesa ir ugnis. Iki XVII a. pabaigos jokio gatvių apšvietimo nebuvo. Klaipėda vakarais taip pat skendėdavo tamsoje iki pat XIX a.. Miesto vartai būdavo uždaromi, skersai Danę nuleidžiami buomai, uostas ir miestas apmirdavo. Turtingą miestietį arba vėlyvą svečią palydėdavo tarnas su žibintu rankoje.Tik XIX a. pradžioje, kai laikinai mieste apsigyveno Prūsijos karalius su šeima (1807-1808), tai vienur tai kitur pasirodė žibintai, o nuo 1838 m. Klaipėdos gatvės jau buvo apšviečiamos nuolat.
Apie dujas buvo žinoma nuo XVII a., tačiau tik 1860 m., Klaipėdos miesto savivaldybė savo lėšomis nutarė statyti dujų gamyklos įmonę. Iš pradžių buvo manoma ją statyti prie Dangės, burlaivių statyklos. Tačiau, 1861 m. grunto tyrimai parodė, kad vieta statybai netinka. Todėl dujų fabrikas pastatytas prie kelio į Luizės dvarą, vėliau šis kelias virto liepų gatvės tęsiniu. Naujoji vieta nebuvo patogi, nes akmens anglis, iš kurių buvo gaminamos dujos, nuo Danės uosto reikėjo vežioti vežimais. Tik vėliau (1921-1923 m.) fabrikas bėgiais buvo sujungtas su miesto geležinkeliu.
senieji_klaipedos_zibintai_5_607Dujų fabrikas pastatytas pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J.Hartmann projektą. J.Hartmann vadovavo fabriko statybai. Fabrikas davė pradžią miesto įmonių zonai - vėliau greta iškilo vandentekis, skerdykla. Fabriko kompleksąsidarė keturiolika skiritngo dydžio ir įvairių formų pastatų: čia buvo retorių, garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugykla, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai. Išvaizdesni namai grupuoti palei gatvę: dujų saugykla, administracinis pastatas su butu direktoriui. 1867 m. šalia dujų saugyklos iškilo antra, panaši į pirmąją, saugykla. Dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose, kurie, paliekant tarpą, buvo apmūryti mūro kiautu. Šie trys raudonų plytų pastatai išliko iki šiol.
Dideli žibintai kartais būdavo ir architektūros akcentrai. XIX a. pabaigoje puošnus kandeliabras su penkiais žibintais buvo pastatyas geležinkelio stoties aikštėje - žibintus laikė dekoratyvūs metaliniai ereliai. Puošnesni dujiniai žibintai buvo įrengti prie Biržos tilto, kitose miesto gatvėse buvo įrengti standartiniai metaliniai šviestuvai. Kronšteininiai dujų žibintai buvo nadojami ir reklamai, ir siauroms senamisčio gatvelėms apšviesti. Prie didesnių visuomeninių pasatatų žibintai stovėdavo and mūrų tvoros stulpų.
Iki XVIII a. buvo žinomi tik du šviesos šaltiniai: dienos šviesa ir ugnis. Iki XVII a. pabaigos jokio gatvių apšvietimo nebuvo. Klaipėda vakarais taip pat skendėdavo tamsoje iki pat XIX a.. Miesto vartai būdavo uždaromi, skersai Danę nuleidžiami buomai, uostas ir miestas apmirdavo. Turtingą miestietį arba vėlyvą svečią palydėdavo tarnas su žibintu rankoje.Tik XIX a. pradžioje, kai laikinai mieste apsigyveno Prūsijos karalius su šeima (1807-1808), tai vienur tai kitur pasirodė žibintai, o nuo 1838 m. Klaipėdos gatvės jau buvo apšviečiamos nuolat. Apie dujas buvo žinoma nuo XVII a., tačiau tik 1860 m., Klaipėdos miesto savivaldybė savo lėšomis nutarė statyti dujų gamyklos įmonę. Iš pradžių buvo manoma ją statyti prie Dangės, burlaivių statyklos. Tačiau, 1861 m. grunto tyrimai parodė, kad vieta statybai netinka. Todėl dujų fabrikas pastatytas prie kelio į Luizės dvarą, vėliau šis kelias virto liepų gatvės tęsiniu. Naujoji vieta nebuvo patogi, nes akmens anglis, iš kurių buvo gaminamos dujos, nuo Danės uosto reikėjo vežioti vežimais. Tik vėliau (1921-1923 m.) fabrikas bėgiais buvo sujungtas su miesto geležinkeliu.
