Šešėlis, kuris yra laikrodžio rodyklė, apibėganti kasdienį savo ratą, krinta nuo obelisko, pastatyto aikštelės centre. Obelisko akmuo, sveriantis 36 t buvo atgabentas iš Karelijos skaldyklų. Šis obeliskas yra gana ryžtingas architektūrinis elementas. Parnidžio kopa jį iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką. Tačiau, žvelgiant nuo Urbo kalno, iš Nidos ar nuo burlaivio denio, Saulės laikrodžio obeliskas vos įžiūrimas, tarsi tik kokia užuomina, ženklas. Saulės laikrodžio trauka pastebima artėjant prie Parnidžio kopos papėdės. Iš čia jis jau suvokiamas kaip statinys. Kopiant į viršų, obeliskas ima vis augti, kol viršija žmogaus mastelį ir tampa kosmine dangaus ir žemės jungtimi.

Valandų ir pusvalandžių įraižos iškaltos ant puslankiu iš po smėlio iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite iškaltas dangaus dienos šviesulio amžinosios kelionės grafikas. Kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų; nėra nieko nereikalingo, jokių meninių išmonių. O pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmė ant Parnidžio kopos juntama tiesiog fiziškai. Matome, kaip per skalę nenumaldomai slenka obelisko šešėlis, o kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis, net vidurdienis šioje aikštelėje – kosminis įvykis. Ypatingomis metų kalendorinėmis dienomis – per saulėgrįžas ir lygiadienius – tarsi senovės žyniai ir vaidilutės galime nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.