Ventos–Dubysos kanalas, arba Dubysos-Ventos perkasas – 15 km ilgio inžinerinis statinys Šiaulių ir Kelmės rajonuose, jungiantis Dubysos ir Ventos aukštupius. Kanalo pradžia ties Tolučiais, pabaiga ties Bubiais. Tai didelis XIX a. hidrotechnikos projektas. Kanalas iškastas per platų ledyninės kilmės slėnį.  Kanalas rengtas 1825–1831 m. Tai buvo didžiausi tokio pobūdžio darbai XIX a. Rusijos imperijoje, dalis didžiulio projekto, kuriuo turėjo vandens keliais susijungti Juodoji jūra ir Baltijos jūra. Dubysos-Ventos perkasu norėta Nemuno baseiną sujungti su Baltijos jūra, kadangi Nemuno žiotys po trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo atiteko Prūsijai. Buvo numatyta iškasti dvi perkasas – 15 ir 17 km ilgio, įrengti vandens saugyklas, daug akmeninių užtvankų, šliuzus.

1824–1839 m. buvo pastatytas tik Augustavo kanalas, perkasų ir sukanalintų upių sistema, įjungianti ežerus, kuria sujungti Vysla ir Nemunas. Tačiau kanalas laivininkystei mažai tenaudotas, kadangi nebuvo baigtas statyti Ventos–Dubysos kanalas, per kurį būtų galima iš Juodosios jūros atplaukti iki Baltijos.

Tai sudėtinga vandens susisiekimo sistema, sudaryta iš akmens mūro šliuzų, užtvankų, uostų, kanalų, sausumos kelių. Dirbo 18 000 kareivių ir 3000 samdomų darbininkų. Buvo statoma 20 šliuzų. Kanalo vagos plotis 20–30 m. Kanalu turėjo plaukioti laivai, gabenantys iki 40 tonų svorio krovinius Nemuno, Dubysos, Ventos upėmis į Ventspilio uostą prie Baltijos jūros. Canal Venta-Dubysa Darbus užbaigti sutrukdė sukilimai, karai. Statyba nutrūko per 1831 m. sukilimą. XX a. pradžioje darbai buvo atnaujinti, bet Pirmasis pasaulinis karas juos vėl nutraukė.

Užbaigti perkaso statybą, nukreipiant vandens kelią per Šventosios upę, norėjo ir Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, tačiau 1923 m. Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, vandens susisiekimo problema tapo nebeaktuali.
Šiandien už trijų kilometrų nuo Kurtuvėnų yra išlikusi įspūdingiausia perkaso projekto dalis – rankomis iškastas 15 km ilgio Ventos-Dubysos jungiamasis kanalas. Dabar jo dugnu sruvena nedidelis upelis, tik už Bunokiškės miško kanale daugiau vandens. Ties Žadvainiais yra vieta, kur kanalo vanduo teka skirtingomis kryptimis: į vakarus (į Ventą) ir į rytus (į Dubysą). Prie Svilės kaimo galima pamatyti vieno šliuzo liekanas. Nuo Bubių tilto nesunku įžvelgti žiemos uosto žymes – taisyklingus stačius krantus. Su perkaso statyba siejami ir du akmeniniai pastatai prie Kurtuvėnų kryžkelės, kur būta Rusijos kariuomenės sandėlių. Viename iš jų dabar veikia smuklė.

Šiandien už trijų kilometrų nuo Kurtuvėnų yra išlikusi įspūdingiausia perkaso projekto dalis – rankomis iškastas 15 km ilgio Ventos-Dubysos jungiamasis kanalas. Dabar jo dugnu sruvena nedidelis upelis, tik už Bunokiškės miško kanale daugiau vandens. Ties Žadvainiais yra vieta, kur kanalo vanduo teka skirtingomis kryptimis: į vakarus (į Ventą) ir į rytus (į Dubysą). Prie Svilės kaimo galima pamatyti vieno šliuzo liekanas. Nuo Bubių tilto nesunku įžvelgti žiemos uosto žymes – taisyklingus stačius krantus. Su perkaso statyba siejami ir du akmeniniai pastatai prie Kurtuvėnų kryžkelės, kur būta Rusijos kariuomenės sandėlių. Viename iš jų dabar veikia smuklė.