Norite patys iškepti duoną taip, kaip duoną kepdavo protėviai? Čia Jūs galite tai padaryti.
Žaliūkių malūnininko sodyba – etnokultūros, tradicinių papročių ir pramogų erdvė, supama šiuolaikinio miesto. Sodyboje atkurta malūnininko troba, restauruotas vienintelis Šiauliuose išlikęs XIX a. antros pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinys – Žaliūkių vėjo malūnas.

Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas: malami grūdai, kepama duona, o kasdienybę paįvairina švenčiamos lietuvių kalendorinės šventės.
Malūnininko troboje vyksta populiarūs muziejaus edukaciniai užsiėmimai „Duonos kepimas“, „Ekskursija su malūnininku ir duonos degustacija“. 

ISTORIJA:
Didžioji dalis Šiaulių miesto statinių per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus buvo beveik visiškai sunaikinta. Prieš 130 metų pastatytas Žaliūkių vėjo malūnas – šiandien vienas iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Šis XIX a. pab. statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus pietinio miesto rajono kraštovaizdžio akcentas.

Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo (olenderis). Jis pastatytas apie 1875–1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo trijų dešimtinių (1 dešimtinė – 1,0925 ha) žemės plote, nežymioje pakilumoje, neužstotoje miškų ir sodybų, tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio ir gavo pavadinimą. Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas, svirnas ir klojimas. Čia gyveno samdomas malūnininkas. Malūnas buvo gerai įrengtas. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose. Į malūną suvažiuodavo ūkininkai ir miestelėnai iš aplinkinių kaimų.

Po nacionalizavimo pradėjęs merdėti, o 1957 m. ir nustojęs malti, apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 m. jis perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Malūnas buvo suremontuotas, o 1970 m. atidaryta malimo ekspozicija nuo geležies amžiaus iki dabartinių laikų. Malūnu rūpinosi „Aušros“ muziejus.
2000–2007 m. Žaliūkių vėjo malūnas – vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų ir etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys. Prie malūno vyko kasmetinės gyvosios istorijos šventės – Senųjų amatų dienos, sutraukdavusios būrius šiauliečių, bei kalendorinės šventės: Užgavėnės, Žolinė.

2009 m. – restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas. Lėšas projektui „Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms" skyrė Lietuva ir Norvegija pagal Norvegijos finansinį mechanizmą.

2010 m. – atstatytas malūnininko gyvenamasis namas ir pavadintas Malūnininko troba. Lėšas projektui „Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms" skyrė Lietuva ir Norvegija pagal Norvegijos finansinį mechanizmą.

2010 m. – atnaujinta Žaliūkių vėjo malūno ekspozicija.

2011 m. – Žaliūkių malūnininko sodyba atidaryta lankytojams.